[S04E10] Sigita Valevičienė, Agnė Škudienė: kodėl svarbu išmokti būti netobula mama?

Kalba mamos - Podcast készítő Marija Keršanskienė

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Pokalbis įrašytas 2023 m. vasario 24 dieną vykusiose Sveikatos dienose. Už sukvietimą ir iniciatyvą ačiū Krizinio nėštumo centrui ir jo savanorei Vilmai Ragauskienei. Už įrašą - EXTRA FM. „Motinystė kaip niekas kitas išmoko mus pasirūpinti savimi ir, kad ir kaip banaliai tai skamba, – moko mus mylėti save. Atleisti sau – sunkiausias darbas. Priimti savo žemiškumą, netobulumą ir kartu pamatyti save tame tikrą ir nuostabią yra vidinė kelionė. Kartais nelengva, kartais skausminga, bet tikrai verta nukeliauti. Mes norim vaikams duoti geriausia – prašom, kas gali būti geriau, nei perduoti kaip mylėti save ir kaip mokytis meno gyventi“, – kviesdama į pokalbį dalinosi Sigita Valevičienė. TOBULA gali nužudyti GERAI. Aš šio pokalbio laukiau su mintimi, kad mes juk visi sutinkame, jog nėra tobulų žmonių. Nėra tobulų mamų. Akivaizdu juk. Bet kodėl tada kasdien vis tiek sugebame rasti dėl ko sau papriekaištauti? Kodėl tada vis tiek graužia ta kaltė, jog kažką galėjau padaryti geriau? Daugiau. Labiau. Švelniau. Bet būti kasdien vis geresnei lyg ir nėra labai blogai, ar ne? Juk dėl to, kad mes norime vis daugiau sužinoti, vis daugiau išmokti ir pasiekti, mūsų pasaulis juda pirmyn. Kur tas vidurys tarp tobulybės paieškų ir stovėjimo vietoje? Kada jau esu ta „pakankama mama“? O kada verta pasistengt labiau? Koks vaidmuo kaltės ir gėdos jausmo atsiradimui turi mūsų kultūra, socialiniai tinklai ir ten vyraujantis pagražintas, epizodiškai pateikiamas kitų žmonių gyvenimas? Kas nutinka motinystės vaizdiniui mūsų akyse, kai vienintelis jo formavimosi kanalas yra socialiniai tinklai? Kaip iš tikrųjų mylėti save netobulą, klystančią, susimaunančią vėl ir vėl? Labai įsiminė psichologės Sigitos Valevičienės mintys apie tai, jog tobuliems mums nereikalingas santykis. Juk mes tada sau patys fainiausi ir geriausi. Vadinasi, netobulumas mums dovanoja santykį, ryšį. Su vaikais, su draugėmis, su vyru. Su kitu žmogumi. O artimi santykiai irgi padeda pamatyti, jog ne aš viena tikrai tikrai esu klystanti. Tas žinojimas kažkaip padeda labiau ir save priimti, ir kitiems už jų netobulumą atleisti. Gero klausymo. Kalbėkime, mamos. Marija